Savaitgalį vyko kendo seminaras, kurį vedė Jaroslav Volny, Lenkijos kendo federacijos viceprezidentas, V kendo dano meistras.
Kyumeikan dodžo auklėtiniai: Karolis Šileika, Raimonda Strazdienė, Sandrija Kudirkaitė, Valdas Maslinskas, Marius Radvilavičius, Benas Kudirka, Eigirdas Černius, Algirdas Černius, Jurgis Simanavičius dalyvavo seminare kurį organizavo Gia Amkoladzė.
Dvidešimt septyni dalyviai iš penkių kendo klubų Lietuvoje, šeštadienio dieną daug ar mažai? Gal atsakymai slypi aplinkoje, po pavadinimu lenkas vadovas, ar savaitgalis, o gal paprastai, ką aš naujo sužinosiu?
Žengiame žingsnį nuo teiginio, ką aš naujo sužinosiu?
Kiekvieną seminarą vertinti reikėtų kaip skaitomą knygą. Paėmiau į rankas antrą kartą, atradau tai ko nepastebėjau skaitydamas pirmąjį kartą. Skaitydamas trečią, ketvirtą kartą atrandi vietas, kurias reikia pasibraukti ir išskirti, ir pagaliau pradėti realiai naudoti.
Kasdieniame treniruočių procese, rutina kartais užgožia detales, o mokymo metu pastebi savo klaidas ir gali vietoje jas taisyti prižiūrint žmogaus kuris jas praėjęs. Ir toliau belieka bandymai tai panaudoti praktikoje.
Eilinį kartą išbandyti gali savo ego, ar gali pakelti priešininko padarytą tikslų kirtį, pripažinti save silpnesniu, pačiam nutraukus kovą? Atsakyti į klausimus turi laiko po kiekvienos praktikos.
Seminaro vadovas lenkas.
Šioje vietoje reikia taisytis, seminaro vadovas esu pats sau. Kodėl? Ar mes sugebame priimti tai ką sako žmogus o ne tautybė, ar tai suderinta su tavo žiniomis kurias turi, ar jos tokios tvirtos, kad galėtumėte turėti tvirtų argumentų paneigti tai ką sako žmogus praleidęs su kardu daugiau laiko nei pats?
Ne. Atsistok prieš jį ir įrodyk, kad esi geresnis ir atsakymas ateis sekundžių bėgyje.
Jaroslav Volny žmogus, turintis vardą Lenkijos kendo bendruomenėje, geras pedagogas, valdantis auditoriją ir turintis žinių, kurias gali perteikti tiek pradedantiesiems tiek jau pažengusiems. J.Volny yra Kubo Sensei draugas, 1997 metais jis lankėsi Kyumeikan dodžo Tokijuje. Taip pat reikia pripažinti, kad Lenkijoje kendo tradicijos siekia 40 metų.
Savaitgalis.
Minėta rutina ne tik slepia detales, bet ir mūsų visų laiką. Penkios – šešios dienos per savaitę darbe, įvairūs tikslingi ir užimantys laiko užsiėmimai, namai, šeima, vaikai, laikas sau. Sekmadienį noras pailsėti. Bet jei dar yra parsinešto darbo į namus ar sodyba kaime, tai laikas sumažinamas iki minimumo. Apie laiko paskirstymą nerašysime, kiekvienas savo laiko šeimininkas, bet … pagalvokite apie save ir ką jūs nuveikėte šiandien savo labui?
Aplinka
Seminaro metu pamatai, kokią techniką atsineša kiekvienas žmogus, pagal tai galima vertinti kiekvieno trenerio – instruktoriaus kvalifikaciją. Masiškumas seminaruose parodo bendrą susidomėjimą kendo kovos menu. Galima teigti, kad šiuo metu Lietuvoje kendo užsiminėja mažiau nei 100 žmonių. Ar reikia keisti, didinti skaičių žmonių, ar pasilikti prie minties, kad kendo tik išrinktųjų užsiėmimas? Į šį klausimą atsakymą galima rasti kiekviename kendo dodžo Lietuvoje. Ateikite ir atsakykite sau į šį klausimą.
Beje, žmonės, kurie atvyksta pas mus ir veda seminarus, jie vyksta tai pat ir į kitus kraštus, jie kaip ambasadoriai, užklausti, kaip Lietuvoje kendo, iš mandagumo atsakys, kad viskas normoje, seminaruose susirenka apie 30 žmonių. Bet gal pasakys ir teisybę, kuri bus kaip mūsų šalies vizitinė kortelė.
Ričardas Žilaitis.
Šeštadienis praėjo prasmingai: kendo dvasia, gera nuotaika, daug prakaito, seni ir nauji veidai, „sensei“ pamokymai. Tai kas buvo užmiršta – vėl įgavo naują gyvenimą. Dar kartą reikėjo prisiminti ir pritaikyti tai, kas „sensei“ Volny rankose rodos taip paprasta ir lengva, o pačiam reikia daugybės valandų praktikos, treniruočių, minčių skaidrumo. Lengvumas, lengvumas ir atsipalaidavimas, mėgavimasis tuo, ką darai – tai man visada daro įspūdį ir yra siekiamybė.
Dėkoju visiems, su kuriais teko dirbti, už draugišką žodį, už palaikymą, už pakvietimą ir už pamokas.
Raimonda Strazdienė.
Šeštadienis man priminė senai girdėtą trumpą pamokymą: žmogus atėjo į svečius pas kitą žmogų. Pirmasis jam pasiūlė arbatos. Antrasis neatsisakė. Pirmasis užtaisęs arbatos, į puodelį vietoj cukraus įdėjo šaukštelį druskos. Svečias išgėrė arbatos, padėkojo už svetingumą ir išėjo savais keliais. Taip ir šeštadienis – susirinkom, pasiėmėm ką davė, nesiraukėm dėl neatitikimų, padėkojom ir išsiskirstėm toliau tobulėti.
Karolis Šileika.
Seminaro metu teko į berods pažystamus dalykus pažvelgti nauju kampu, suprasti atskirų smulkmenų svarbą ir prasmę. Eilini kartą supratau, koks ilga kelias laukia priešaky – rodos visi techniškesni ir greitesni už mane, ką jau kalbėti apie sensei Volny kurio demonstruojami smūgiai, pratimai ir jų atlikimo lengvumas paliko didžiulį įspūdi. Bet galiausiai man viskas susivedė į sensei išsakytas mintis jog kendo turi būti smagus. Nereikia įsitempti, pykti ar apsimetinėti tuo kuo nesi, tiesiog būtina įdėti visą širdį ir visas jėgas į tai ką darai ir, pamiršus viską kas nereikalinga, gerai bei prasmingai praleisti laiką būryje bendraminčių.
Valdas Maslinskas.