Baigėsi diena, diena atnešusi vėl naujų išbandymų, minčių, jausmų, žinių, patyrimų. Diena, kuri buvo graži savo džiugesiu, klegesiu, liūdesiu, kaitria saule ir šiltu lietumi, atsisveikinimais, laukimu ir sutikimais…
Sekmadienis – pasilepinom ir pamiegojom ilgiau. Tiesa sakant, galėjom dar ilgiau, bet, jau tapęs įprastu, stovyklos ritmas daro savo. 8 00 val.- visi gyvi savo valia ir noru. Šiandien laukė 700 suburi. Mistinis žodis visiems, kurie nežino kas tai yra. Bet dar mistiškesnės vaikų jėgos. Tie, kurie jau žino šio paslaptingo veiksmo skonį, 700 tikrai jau daug ką pasako. Po 400 jau gali daryti ir daugiau, barjeras perkoptas… Kai šaukiam men, krinta berželių lapai nuo garso, o gretimos sodybos virėja išeina su puodeliu kavos. Matyt, mes kasryt ją pažadinam.
Pusryčiai, maudynės, išlydim mūsų draugus į Kėdainius pristatyti Kendo, atsisveikinam su Vilte ir mažąja Barbora. Mums labai jų truks: mums visiems jų abiejų. Jau laukia mūsų Laimonas, pasiruošęs papasakoti apie gerą ir blogą reklamą; komercinę ir socialinę; televizijos ir spaudos ir pan…Išpūtę ausis ir akis klausėmės visi. Net mūsų virtuvės šefas Justas ir geroji Irena atidėjo savo darbus. Pirmoji užduotis: trys komandos, trys daržovės kiekvienai po vieną. Sukurti pristatymą – reklamą. Vaikų raginti nereikėjo. Užduotis priimta labai entuziastingai. Dar viena užduotis-sukurti sausų pusryčių pakelio prekinę išvaizdą ir pristatyti. Dirbom, piešėm, rašėm, galvojom, kūrėm, pristatinėjom, įtikinėjom.
Pietūs, poilsis, lietus ir šiokia tokia atgaiva lauke. Robertas su Sigita, mūsų svečiai ir geri draugai parvežė iš Graikijos žaidimą – bokštas. Išmokė žaisti: statėm, gaudėm, išmušinėjom su kamuoliu, gynėm, laimėjom ir pralaimėjom , bet niekas neliūdėjom.
Atėjo treniruotės metas. Šiandien kata pradžiamokslis naujokams ir Roberto pamokos pažengusiesiems. Vėl metas susikaupti, sukoncentruoti dėmesį į tai, dėl ko mes visi čia, šitoje stovykloje esame.
Grįžo mūsų draugai su treneriu Ričardu, išsivažinėjo visi svečiai ir į stovyklą vėl sugrįžta įprastas ritmas, vakaro ramybė, kurią drumsčia tik tolumoje vėl besimaudančių vaikų balsai.
Vakarienė, ramus vakarinis pasisėdėjimas visiems kartu su žaidimais ir – labos nakties.
Per šias dienas, manyčiau, visi šiek tiek pavargom emociškai. Daug kas vyko, įvyko, daug bendravom su naujais žmonėmis, daug informacijos. Visi praturtėjom, susikrovėm dar didesnį žinių ir patirčių bagažą. Bet, kad ir kaip būtų pavargę vaikai, pastebėkite – jų akys visada spindi…
Nuoširdžiai dėkojame draugui ir kolegai Robertui už pagalbą, Sigitai už palaikymą, Laimonui už tai, kad išmokė skirti tikra nuo netikro, gera nuo blogo vaizdo ekrane ar popieriuje. Jokūbui ir Laimai už laiką praleistą kartu. Bet labiausia ačiū už tai, kad jie tiesiog atvažiavo.
