Kino klasika, nuo kurios prasidėjo daugelio mūsų domėjimasis Japonija, kardo menu. Filme, valstiečiai sužino, kad jų mažą kaimą ruošiasi pulti klajojantys plėšikai. Keturi valstiečiai su kaimo seniūno paliepimais išvyko į miestą ieškoti roninių, kurie už maistą sutiktų padėti kaimui apsiginti nuo plėšikų. Šiame filme viskas sudėta kaip į mažus stalčiukus: valstiečių gyvenimas ir buitis parodytas toks, kokio nesitikėjome pamatyti. Bendravimas ir nuolankumas mums buvo mažai tada suprantamas. Kiekvienas iš valstiečių surastų roninių mums buvo savotiškas samurajaus pavyzdys. Kardai, apranga, elgesys. Tada net nežiūrėjome į siužetą, bet laukėme kiekvieno kirčio.
Pats filmas turi įdomių faktų. Filmo režisierius Akira Kurosava norėjo išbandyti save populiaraus to meto kino žanre – nuotykinis su samurajais. Jis išsikėlė sau uždavinį sukurti filmą patrauklų ir su gilia mintimi kartu. Jis pats rašė scenarijų, kūrė ir aprašė kiekvieno personažo asmenį, pomėgius, kalbą net ir rūbus. Kino studija daugelį kartų norėjo stabdyti filmavimą, nes režisierius išeidavo iš planuoto biudžeto rėmu. Finalinės scenas perfilmuodavo, nes dažniausiai pritrūkdavo arklių. Iš filmo siužeto spėjama veiksmo autentiškumas – 1586 metai. Rimčiausias personažas roninų vadas Kambei, ryškiausias Kikučijo, aktorius Tosiro Mifune, net ir po filmo visą savo gyvenimą prisiminė kiekvieną judesį ir posakį šiame filme. Pačio filmo trukmė 203 minutės, Europoje ir Amerikos žiūrovams filmas buvo sutrumpintas iki 141 minutės. Venecijos festivalyje 1954 metais iškovojo „Sidabrinio liūto“ apdovanojimą. Dar viena įdomi detalė, apie kurią buvome užsiminę, filmo „Paskutinis samurajus“ pamatas režisieriui Edvardui Zvikui buvo Akiros Kurasavos filmas “Septyni samurajai”. Režisierius šį filmą matė būdamas 17 metų ir dabar neatsimena net kiek kartų. Jis pripažino, kad tame filme buvo iš ko mokintis būsimam filmo režisieriui, apie charakterio vystymą, puikias scenas ir temų dramatizavimą. Toliau…