Po rytinės Kendo praktikos ne tik arbata, bet ir tempura su soba pasiekė mus. Povilo paskutinės kelionės rezultatus į Japoniją matome žemiau paveikslėlyje. Dvi didžiulės japoniškų makaronų dėžes, padažai, sojos užpilai, krienai… Kaip Arnoldas pastebėjo, tokio formato etikečių (hieroglifai) seniai nematė ir pasiilgo. Mintys su maistu mus nunešė atgal į mažą ir jaukią makaroninę šalia geležinkelio stoties, kur mažas turgelis šalia, dviračiai sustatyti keliais aukštais… Na kol laukėme sobos – „plonyčių“ ir ilgų makaronų, daržovės išmirkytos specialiame padaže vartėsi aliejuje ir tapo skurdintais gabalėlias – tempura. Skonis – tirpstantis. Nes maistą gamino Daiva, Raimonda ir Povilas. Su soba taip pat, „skonis“ greitai ištirpo. Atėjus udon – storiems ir ilgiems makaronams, čia laikas prailgo šiek tiek, nes kartu ir miso sriuba užvirė… Sekantis žingsnis, vietinis minimalaus japoniško restoranėlio projektas:)
