Buvo dienų, kada vaikai kendo stovykloje stebindavo mus visame kame, pradedant rytine treniruote, baigiant vakariniu pasisėdėjimu prie laužo. Kiekvienos dienos užduotis spręsdavo individualiai ir kas džiugina originaliai. Dienos metu vaikiškas klegesys ir triukšmas buvo neatsiejama stovyklos dalis, bet prasidėjus kendo praktikai, girdėjome uodo „jackaus“ kairiojo sparno atsiliekantį dūzgimą:)
