Rugsėjo pirmoji, savotiška starto linija vaikams. Pirmokėliai didelėmis akimis ieškos savo tėvų žvilgsnio, kai juos lydės vyresniųjų klasių moksleiviai, skambant pirmąjam skambučiui. Kaip juos ramins ir jie tuo netikės. Kada atsisės į pirmąjį savo suolą, šalia pasidėję gėles ir nežinos kada įteikti jas mokytojai. Gal būt čia bus nauji draugai, kurie kartu ateis ir susės visai netoli manęs ir bus ištikimi, kaip ištikimi yra mūsų tėvams likę klasės draugai. Viskas pirmąjį kartą, kuris nepasimirš nei po penkerių, dešimties, trisdešimties, o gal net ir penkiasdešimties metų. Pirmas skambutis, pirmoji mokytoja, pirmoji pertrauka, pirmoji meile…
Vėliau laikas bėgs dar greičiau. Seni klasės draugai, tas pats suolas prie lango, ta pati lenta, tas pats vaizdas per langą, namų darbų dar daugiau, Kendo praktika, futbolas, krepšinis, savaitgalis, atostogos, stovykla, rugpjūčio paskutinė diena ir vėl į mokyklą.
Rugsėjo pirmoji jau įprasta diena. Tie patys veidai, patikrinti draugai, patikima kuprinė, tas pats sąsiuvinys, nuolatinis maršrutas, slapti takai ir susitarimai, gal net ir automobilis. Gal parūkome? Ne, aš sportuoju. Tu ką, juokauji? Ne! Jau artėja vasaros pabaiga.
Rugsėjo pirmoji, jau? Laikas bėgte bėga, visai čia pat baigiamieji, matyti finišo tiesioji. Toliau baigimo pažymėjimai, rankų paspaudimas, įtvirtinti susitarimai, išvyka, bučiniai…
Pirmasis barjeras įveiktas, o, dar vienas, tik nesuklupti, svarbiausiai nesuklupti, buvo rugsėjo pirmoji? Aukštasis baigtas, ką viekti? Airija? Amerika? Afrika? Kinija? Japonija? Lietuva?!?
„Aš toks pats mažas buvau kaip ir tu, stovėjau čia ir žiūrėjau į tas pačias žalias duris, girdėjau tą patį skambutį, tikriausiai ir kaspinas tas pats…“, – sako mažąjam pirmokėliui tėvelis. Eik, nežiopsok, suklupęs atsistok ir vėl kelkis ir eik toliau.
