Žyma: kalba

Užrašydami japonų kalbos garsus mums įprastomis raidėmis galime susidurti su tam tikrais nesklandumais. Šiuos nesklandumus dažniausiai sukelia faktas, kad lietuvių kalboje mes turime tokias raides kaip Š, Č ir pan. Tuo tarpu, naudojant tarptautinius lotyniško pagrindo rašmenis tie patys garsai yra užrašomi atitinkamai SH, CH ir t.t. Beje, tarptautiniai rašmenys yra naudojami daug dažniau.
Taigi galime pasirinkti vieną iš minėtų būdų, svarbiausia, kad transkribavimas būtų nuoseklus, t.y. tekste būtų naudojama arba tik tarptautinė rašyba, arba tik lietuviška. Kai viename tekste susipina abi rašybos sistemos, tampa neaišku, ką, kur ir kaip tarti. Būtent dėl šios priežasties atsiranda daugybė japoniškų žodžių iškraipymų, kurių galima lengvai išvengti.
Pateikiame japonų kalbos skiemenų užrašymą tarptautine rašyba (didžiosiomis raidėmis) ir lietuviškomis jų atitikmenimis (mažosiomis raidėmis).
SHI – ši; CHI – či; TSU – cu; YA – ja; YU – ju; YO – jo; WA – va.
Taip pat „išvestiniai“ skiemenys: ZA – dza; JI – dži; ZU – dzu; ZE – dze; ZO – dzo.
Japonų kalboje taip pat yra sudėtiniai skiemenys, kuriuos galime vadinti „minkštaisiais“. Jie rašomi ir tariami taip: SHA – šia; SHU – šiu; SHO – šio; CHA – čia; CHU – čiu; CHO – čio; JA – džia; JU – džiu; JO – džio. Kiti minkštieji skiemenys tarptautine transkribcija rašomi raide Y, kuri atitinka lietuvių kalbos raidę „i“ (šiuo atveju ji tampa minkštumo ženklu), pvz.: KYA – kia; KYU – kiu; KYO – kio; MYA – mia; GYU – giu; BYO – bio ir t.t Daugiau ir plačiau informacijos ieškokite „noriu mokytis japonų kalbos“ „facebook“ socialiniame tinkle.

Norime pristatyti naują temą mūsų tinklaraštyje: Japonų kalba, kurią padeda pildyti ir redaguoti „Noriu mokytis japonų kalbos“ grupė „Facebook’e“. Apie žmogų, kuris tuo užsiima, mes papasakosime daugiau ir plačiau sekančiame išėjime į virtualų eterį. Taigi pradėsime nuo hieroglifų.
Hieroglifai į Japoniją kartu su budizmu atkeliavo iš Kinijos ir per keletą amžių buvo pritaikyti japonų kalbai. Kartu su rašto sistema į japonų kalbą atkeliavo ir daugybė žodžių. Manoma, kad maždaug pusė japonų kalbos žodžių yra kiniškos kilmės.
Dažniausiai hieroglifas turi du tarimus: kinišką, jis vadinamas on‘yomi [onjomi] ir japonišką – kun‘yomi [kunjomi] (YOMI – kilęs iš žodžio skaityti, taigi paprasčiau juos galima vadinti ON ir KUN skaitymo būdais, tarimais). Kiniškas tarimas naudojamas hieroglifų junginiuose, kai susijungia du ar daugiau hieroglifai. Tuomet abu hieroglifai yra skaitomi savo kiniškais on‘yomi tarimais. Išimtis – vardai, pavardės ir vietovardžiai. Kai žodis užrašomas tik vienu hieroglifu, naudojamas japoniškas kun‘yomi tarimas.
Pavyzdžiui, hieroglifas 人 „žmogus“ tariasi HITO (kun‘yomi), tačiau junginyje su kitu hieroglifu (三 [san] „trys“ ) jis bus tariamas NIN, taigi junginys 三人 bus tarimas SANNIN. Bet hieroglifas 人 turi ir dar vieną on‘yomi tarimą: JIN [džin]. Jei prieš šį hieroglifą prirašysime šalies pavadinimą, sakykim RITOANIA „Lietuva“, gausime リトアニア人 [ritoania-džin] – lietuvis. Pažodžiui – Lietuvos žmogus.
Iš pirmo žvilgsnio šis sistema gali pasirodyti labai sudėtinga ir paini, tačiau taip nėra. Tik viskas reikalauja praktikos. Vienintelis sunkumas tas, kad mokantis hieroglifus reikia išmokti 4 dalykus: kaip jį rašyti, on‘yomi, kun‘yomi ir reikšmę. O kur dar tie atvejai, kai hieroglifas turi ne vieną ON ar KUN tarimą! Taigi mokantis hieroglifus galioja vienintelė r neginčijama tiesa – KARTOJIMAS yra visų mokslų motina.
Hieroglifus pradėsime mokytis tada, kai įveiksime bent hiraganos abėcėlę. Pradedančiųjų prašome apsišarvuoti kantrybe ir nepulti bandyti rašyti ar mokytis dabar rašomų hieroglifų.