Budistų dvasininkas Bukkoku Kokuši (1256 – 1316 metai) parašė : „Nors ji sąmoningai nesaugo, mažuose kalnų laukuose, ne tuščiai stovi kaliausė“.
Darydamas kaliausę kalnų laukams, padarai žmogaus figūrą ir įdedi jai į rankas lanką ir strėlę. Nors ši forma neturi visiškai jokio proto, jei elniai išsigąsta ir pabėga, dėl to, kad įvykdė savo paskirtį ir ji nebuvo pagaminta be reikalo.
Tai pavyzdys žmonių, kurie pasiekė bet kurio Kelio gelmes, elgesio. Nors jų rankos, kojos ir liemuo juda, tačiau protas niekad nesustoja, ir jie nežino, kur jis. Būdami „nesamo proto, nesamų minčių“ būklėje, jie pasiekia kalnų kaliausės lygį.
Apie dažną žmogų neradusį savo kelio galime sakyti, kad nuo pat pradžių jis neturėjo išminties ir jis jos niekad nepasieks, kad ir kokios būtų aplinkybės. Aukščiausia išmintis, tūnanti pačiose tolimiausiose vietose, iš viso nepasirodys. Absurdiška — galų gale pusžalis visąžinis leidžia išminčiai nulipti tiesiog sau nuo galvos. Šiandienos šventikų dekoras tikrai gali būti taip traktuojamas – tai tikra gėda.
Yra principų mokymasis, ir yra technikos mokymasis.
Principai yra kai atvyksti ir niekas nepastebima. Tai lyg būtum atmetęs visą susikaupimą.
Jei nesimokysi technikos, o tik pripildysi krūtinę principų, tavo liemuo ir rankos neveiks. Technikos mokymasis, kalbant iš tavo kovos meno pusės, tai treniravimasis, kurį vis kartojant penkios stovėsenos tampa viena.
Nors ir žinai principus, turi išmokti visiškai laisvai naudoti techniką. Ir nors kardą valdai gerai, jei tau neaiškūs giliausi principų aspektai, galų gale tau pritrūks veiksmingumo.
Technika ir principai yra lyg du to paties vežimo ratai. Takuanos Sohos knyga.
