Ne tik vaikai nukenčia nuo perdėto rūpestingumo. Nuolatiniam akylumui reikia daug pačių tėvų pastangų – jie nebejaučia pasitenkinimo ir džiaugsmo auklėdami vaikus. Viskas vyksta nenatūraliai, kone prievartos būdu: tėvai arba skiria pernelyg didelę savo laiko dalį, arba nusprendžia patys viską padaryti už vaikus.
Visgi tėvai turėtų nustoti būti perfekcionistai ir perdėtai kėsintis į asmeninę vaikų erdvę. Juk pagrindinis auklėjimo tikslas – skatinti nepriklausomą asmenybę. Anksčiau ar vėliau dauguma vaikų turės suprasti, jog jie tėra vidutinybės, t. y. tokie patys, kaip ir didžioji dalis kitų. Tėvams būtų paprasčiau sumažinti savo kontrolę, jei pamatytų, jog daugeliu atvejų jie perlenkia lazdą. Tačiau tėvai dar nesugeba susidoroti su tokiais dalykais kaip nuolatinis šiltnamio sąlygų kūrimas mokykloje ar videožaidimų, skatinančių agresiją, gausa. Čia pristatoma vaikystės samprata gerokai skiriasi nuo tos, kuri buvo anksčiau. Visų pirma vaikams nebetenka nuo ankstyvo amžiaus pradėti dirbti. Vis daugiau laiko jie praleidžia mokykloje ir ypač tarp savo bendraamžių. Kiekvienoje situacijoje vaikai yra vis mažiau įtraukiami į suaugusiųjų bendruomenę. Taip pat atsirado daugiau vaikų teises ginančių įstatymų. Iš dalies pasikeitė ir pati vaikystės prigimtis, nes pradėjome manyti, kad vaikai nebepajėgūs spręsti sudėtingų situacijų… Daugiau ir plačiau bernardinai.lt Hara Estroff Marano, „Ištižėlių karta“, pagal žurnalą „Psychology today“ parengė Urtė Navardauskaitė