Šiandien Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro auklėtiniai susipažino su kendo istorija. Kiekvienas vaikas turėjo galimybę laikyti rankos šinai, daryti pirmąjį savo kirtį, sužinoti kas yra men, kote, do. Laikyti rankose bokuto ir katana.
Kiekvienas iš jų turėjo silpnų vietų regėjime ir judėjime, bet kiekvienas turėjo jiems gamtos duotą – ypatingą jausmą, kurį mes kartais pamirštame kad turime. Labiausiai įsiminė mažasis Pauliukas, kuris liesdamas kardą rankų pirščiukais ieškojo kur turi būti tsuba ir tsukos rankenos galas… Giedrius nematė, bet jautė, kur turi būti nukreiptas kardas, Domantas per savo stiprius akinukus sekė kiekvieną judesį ir bandė teisingai atkartoti, su šypsena palydėdamas savo nesekmes, Silvija galėjo tik klausyti, bet turėdami puikią atmintį atsakė į visus klausimus. Tadui ir Aleksui tai pasirodė per sudėtinga, Dianai įdomu, Gražvydui naudinga, Mindaugui prasminga.
Šiandien, tai dar kartą mums įrodė šio centro vaikai, kad mes galime matyti, bet tai ne visada vertiname, mes galime jausti, bet į tai numojame ranka, mes pamirštame, kad aplink mus yra ir tokių žmonių, kuriems mes galime perduoti savo sukauptas žinias.
Kyumeikan kendokos kiekvieną ketvirtadienį kartu su šiais vaikais praktikuos kendo, kad jie galėtu arčiau prisiliesti prie senosios Japonijos istorijos, galėtų tapti fiziškai stipresni, kad šių vaikų mintys būtų tvirtesnės ir jie galėtų pasitikėti labiau savo jėgomis.
Šį kartą dėkojame mes už šių vaikų parodytas pamokas mums.
