Visa tai, kas taip žavi europiečius ir amerikiečius – žmona, paslaugiai išlydinti vyrą į darbą, panešanti jam iki durų apsiaustą ir portfelį, nepykstanti už begalinius pasisėdėjimus su draugais prirukytose girdyklose po darbo, nezyzianti dėl begalinių darbo valandų („kada grįši namo?“ „tai gal tau geriau darbe ir gyventi?“ – tokių dalykų japonų vyrai iš žmonų išgirsti nesitiki), net ir toleruojančios vyro apsilankymus pas sekso paslaugų sferos darbininkes – visi šie dalykai – tikri, kažkada buvę ir pradingę, ir visai išgalvoti – yra ne daugiau, nei nedideli saldainiai japono vyro gyvenime, siūlomi jam kaip vaikui, mainais už gera elgesį ir neįsivaizduojamai sureguliuotą gyvenimą, iš kurio neištrūksi, kaip iš didelio pastato ilgame sapne, kur begaliniais koridoriais blaškaisi nuo vienų užrakintų durų prie kitų, nuo vieno neatsidarančio lango prie kito.
Japonų vyras – nuo pat mokyklos baigimo iki pensijos – yra kaip kareivis, tik gal vidutinis kariuomenės eilinis turi daugiau veiksmų laisvės ir platesnes pasirinkimo galimybes, nei vidutinis japonas tarnautojas, sukantis ratą, kaip voverė.
Teisybė yra tokia, kad moterys ligi šiol Japonijoje sprendžia daugumą dalykų šeimoje – nuo stambių ir smulkių pirkinių iki gyvenamojo namo ir trumpučių atostogų ilgo maršruto (trumpai atostogaujančios šeimos stengiasi per savaitę aplėkti šešias šalis, todėl dažnai japonų keliautojo programoje Paryžiui – viena diena, Romai – dar viena, Venecijai – pusdienis). Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.